remember me

Niekada nebūna lengvų rytų . Jie visi prasti ir niekam tikę. Kartais, kai atsigulu labai vėlai ir esu išsunkta, nereikia kęsti rytinių šūkaliojimų ir baladojimųsi į duris. Nereikia kęsti smūgių į veidą ir atsakyti už keliolika laipsnių tėvo skrandyje. Man tai tikrai nepatinka, bet pasirinkimo kaip ir nėra. Šešiolikti mano gyvenimo metai, iš kurių tik trylika gyvenau kaip žmogus. Kaip jauna mergaitė, kuri neturėjo problemų nei su šeima, nei su draugais. Aš turėjau mylimų žmonių ratą, turėjau tų žmonių ratą, kuriais maniau galinti pasitikėti. Bet gerai sakoma, kad draugą nelaimėje pažinsi. Kai man sukako keturiolika mama mirė, o kaip daugumoje šeimų, vienas iš tėvų neištvėręs skausmu nusigėrė. Ir aš tikrai nežinau kodėl praėjus tiek metų jis vis dar geria. Vis dar primena man tos nakties įvykius ir skriaudžia mane, kai jam užtemsta protas. Kitą rytą, keikdamas save už tai, ką man padarė jis vėl geria. Ir nesustoja. Aš nepykstu..gal skauda daugiau viduje. Nes kartais norisi, kad žmogus kurį tu myli visa savo širdimi, atsakytų tau tuo pačiu. Norisi, kad jis ne kumščiais glostytų tavo veidą, o apkabintų. Tiesiog norisi šilumos, kurios nėra. Nėra jau senai ir aš nebežinau kas esu. Pagalvė nespėja išdžiūti po kiekvienos nakties. Skausmas nespėja nuslopti. Aš jaučiuosi tuščias žmogus, kuris neranda sau vietos. Dažniausiai širdį užspaudžia ir nebegaliu susilaikyti, vos tik prisimenu laikus su mama. Kai buvome mes visi trys, atrodėm tobula šeima, be jokių trūkumų. Gyvenome ramų gyvenimą, kuris atrodė nepaprastai gražus. Savaitgaliais važiuodavom į sodą, pas močiutę, o sekmadienio vakarais, grįžę namo susėsdavom ir kalbėdavom. Nesakau, kad visada turėdavom ką vieni kitiems pasakyti, bet tas sėdėjimas kartu yra tai, ko aš dabar labiausiai norėčiau, nes mama..ji išeidama pasiėmė viską, kas buvo gražu ir gera mano gyvenime. Paliko tik prisiminimus, nuo kurių nebūna gera. Kurie man naktimis į galvą lenda ir bando sugraudinti. Tėvas, nenustojęs kaltinti savęs dar labiau skaudina mane. Ir tiesiog nebenoriu būti čia, šiame pasauly, nes nėra daugiau nieko, kuo galėčiau džiaugtis. Nėra nieko.

- Nenoriu daugiau matyti šitos betvarkės virtuvėje!! - rėkė jis, man dar tūnant kambaryje.

Greitai išėjau iš savo kambario ir pasukau virtuvės linkt. Jis, keldamas didelį triukšmą, krovė lėkštes į kriauklę, o pritrūkus kantrybės galiausiai pradėjo mėtyt viską, kas papuolė po ranka nuo stalo. Žinojau, kad laikas pasišalinti. Nubėgau atgal į kambarį ir sugriebusi rankinę, bei džemperį, nuėjau į koridorių. Buvo rudens pradžia ir  buvo gana šilta. Apsirengiau prie durų ir apsimoviau batus.

- Ne, aš tikrai nepakęsiu šitos betvarkės! Gabriele, ateik čia ir tuojau pat viską sutvarkyk!!! Kam aš tave išlaikau tu, mergiote?!!!! - toliau rėkė jis ir toliau mėtė daiktus ant žemės.

Na ką, laikas judėti. Greitai išsmukau pro duris. Išėjau į lauką ir pasukau prie kitos laiptinės. Čia dažniausiai ateidavau užsimaskuoti savo veido, ant kurio dažnai būdavo mušimo žymių. Aš tikrai myliu savo tėtį ir nežinau kur dabar būčiau, jei jo nebūtų su manimi. Bet kartais..jo poelgiai būna gana šiurkštoki ir aš tai žinau. Nereikia man to sakyti.

Užlipau į penktą aukštą ir atsisėdau ant laiptų, parėmus galvą į turėklus. Užsimerkiau ir bandžiau visiškai atsipalaiduoti. Tai buvo gera vieta tai padaryti. Gal po penkiolikos minučių išsitraukiau kosmetinę ir veidrodėlį. Nenorėjau, kad žmonės gailėtųsi manęs, pamatę mano veidą. Arba kaip vieną kartą einant miestu mane pamačiusi moteris paklausė ar man nereikia pagalbos. Tai šiek tiek žlugdo ir dar labiau stumia tuštumos link. Ne, man pagalbos nereikia. Aš tiesiog nenoriu čia būti. Nenoriu išvis būti.

nežinau ar patiks, nežinau ar įsivažiuosiu, bet bandysiu. ispanė

:

Stebėjau vakar jį, sėdintį lotoso poza ir palaimingai besišypsantį. Nepažinau, maniau sielos aplankė ir vėl žaidžia su mano mėginimu netikėt, nematyt tų, kurie tik bepročiams vaidenasi. Stebėjau akies krašteliu, bijodama sutrugdyt, sujaukt harmoniją jo atmerktose akyse. Sklaidžiau knygos lapus, neišsiduodama, jog klausau svetimo kvėpavimo, kuris buvo toks tylus, jog atrodė girdžiu tik oro virpesiu palei savo pačios lūpas. Tik staiga išgirdau: “nesu tas, kurie čia lankosi kasnakt, nesu vienas jų”.

Apsimečiau, jog negirdžiu, bet… Jei jis ne vienas tų, naktinių vaiduoklių mano galvoje, tuomet, kas? “Juk žinai, kas aš.” Sušnibždėjo. Pagalvojau, kad gal sapnuoju ir pamėginau sau įsižnybti. Suskaudo. bet gal žmogus gali įsižnybti sau ir sapne, o vėliau stebėti paraudimus šiek tiek aukščiau riešo? Turbūt gali, pamaniau. tad jei jau sapnuoju, tai gal nieko baisaus nenutiks jeigu…

Atsisukau į jį visu kūnu su šiokiu tokiu nerimasčiu širdyje. O jis įsmeigė į mane rudas savo akis. Pasijaučiau lyg stovėčiau visai nuoga, atrodė, jog jis mato mane kone kiaurai. (Nusprendžiau, kad tikrai sapnuoju.) Ėmiau baimintis, jutau, kaip virpa pirštai, o jo veidas buvo visiškai ramus ir spinduliavo tokią vaiskią šviesą, jog teko prisimerkt. “Ar žinai, kodėl čia esu?”. Tas balsas… Jis skambėjo lyg tobuliausia smuiko partija grojama picicato, tyliai, švelniai ir ramiai, vos vos kliudant stygas. Papurčiau galvą lyg būčiau nesupratus ar neišgirdus klausimo. “esu čia dėl to, ką norėjai padaryt praeitą naktį…”. Praeitą naktį?! Aš… Aš laikiau rankose skustuvą, kėtindama… Atsimenu tik tiek. Viskas išsitrynė lyg paspaudus “delete”, bet iš kur jis žino? “Praeitą naktį sugebėjau tave apasaugot, bet kitą kartą… Mums neleidžiama saugoti tų, kurie nenori…”. Ir jis pažiūrėjo į mane tokiu liūdnu, ašarotu žvilgnsiu, jog net nepajutau, kaip susigraudinau, parklupau ant kelių ir ėmiau raudoti. Aš nejaučiua skausmo, liūdesio ar nevilties. Net nesijaučiau verkianti. Nejaučiau nieko, tik žinojau, kad kilimas po manimi jau buvo drėgnas nuo ašarų upelių, lyg klūpočiau baloj. Pabusk, pabusk..
Prašau ! Aš noriu pabust.

“Kas tu? Pasakyk, prašau… Ir iš kur tu žinai…?” Ėmiau kone maldauti, klūpėdama priešais jį. “Aš tavo angelas” - pasakė jis kuo ramiausiai ir pakilęs keletą milimetrų priskrido prie manęs, ėmė glostyt plaukus ir šnibždėt negirdėtą mantrą. Dar šimtą kartų liepiau sau pabust, kol išgirdau ramų “Tu nesapnuoji”. Ne, aš sapnuoju. Sapnuoju. O gal ne? Ėmiau nebejaust ir savo kūno, atrodė, jog nutirpo visos galūnės, o gal net išsinėriau iš jų. Taip būdavo rūkant žolę, bet dabar… Nejaučiau nieko, tik begalinę ramybę, švelnias rankas ir švelnų balsą. “Turiu tau kai ką pasakyt. Žinau, kad galbūt manim nepatikėsi, bet… Tu privalai gyvent.” Aš? Gyvent? Bet juk mano būtis apsiriboja tik nervingais kvėpavimais į pilkas sienas. Tam nėra prasmės, reikšmės ar priežasčių. Aš tiesiog būnu. Kaip bet koks nereikalingas daiktas, gulintis ant stalo, o vėliau nutrenkiamas į tolimiausią spintos lentyną ir tūnantis ten mėnesius, metus ir šviesmečius… Tad kodėl turėčiau gyvent?

Pajutau, kaip man ant odos atsiranda mažyčiai lašeliai, vos įžiūrimi ir neaiškios spalvos. Gal balti, gal raudoni ar pilki. Viskas aplink ėmė skendėti migloje, nebemačiau sienų, daiktų, formų ir kontūrų. Tik tos rudos akys, įsmeigtos į mane, švytėjo ir skleidė visišką ramybę. Vis dar girdėjau pašnibždomis tariamus, magiškus skiemenis, iš kurių atpažinau vienintelį “om”. Prisimerkiau mėgindama atpažinti… Save? Taip, pradėjau abejoti, ar čia tikrai aš, jeigu viskas, kas vyksta, yra tikra, tuomet gal aš nesu tikra, gal čia nėra manęs. Gal tarkim stebiu šį etiudą sėdėdama teatro salėj. Vis dar žiūrėjau į rudas, švytinčias akis ir mėginau įskaityt tiesą… “Tiesa yra tavyje. Nebijok jos matyti, net jei atrodys, kad kad nieko nežinai, ar kad nieko nėra. Užsimerk. Pažvelk į save. Ten rasi visus atsakymus. O aš saugosiu tave.” Užsimerkiau pati to nesuvokdama ir pasijaučiau lyg ištikta transo, nebegalėjau valdyt savo kūno, minčių. Jutau visišką tuštumą, nebuvimą. Išgaravau, ištirpau, o viskas aplink virto šviesos srautais.

Kai atsimerkiau. Aplink jau buvo visiškai tamsu. Kiek laiko, aš praklūpėjau ant kelių? Kilo begalės klausimų. Ėmiau desperatiškai dairytis aplink ir ieškoti bent vieno įrodymo, kad tas, kuris vadino save angelu, iš tikro buvo čia. Juk gal visa tai tik vizualiniai pasąmonės srautai. Bet tokie tikroviški, nejau…? Perkračiau galvoje visą virtinę ką tik matytų/įsivaizduotų reginių. Rudos akys. Lotoso poza. Šviesa. Ašaros. Ramybė. Tuštuma. “Tiesa yra tavyje” išgirdau galvoje. Pažvelgiau pro langą - sninga. Užsimerkiau. “Tiesa yra tavyje” - pakartojau garsiai. Manyje, manyje, manyje…

Aš nesapnavau.

nauja ispanės istorija.

Ir taip, aš esu sunkaus charakterio.Užsispyrusi. Neperkama ir neparduodama.Ištikima tik sau ir tam vieninteliui. Mananti, kad gyvena teisingai. Diktuojanti madas. Nejaučianti konkurencijos. Nepriklausoma nuo nieko. Žiūrinti kartais iš aukšto. Nemokanti dirbtinai šypsotis.

Akiplėša. Auginanti nagus ne dėl grožio, o dėl to, kad iškabinti tai kalei akis.

Pasiimanti visa kas geriausia. Visa kita lieka tau, brangioji. Einu ne kaip visi tik į kairę, o ir į dešinę ar į priekį. Tik neatgal. Ir tik nestoju. Taip, mano vardas GABRIELĖ ir aš gyvenu savam pasaulyje. Todėl nebandyk į jį brautis be mano sutikimo.

Patarimas tau, gyvenk šia diena, nes kitą manęs gali neberasti.

kai tik užbaigsiu rašyti meilės maniakę ir laiptai į tamsą - ši istorija gyvuos :)